Justinas Marcinkevičius. Nespausdinti eilėraščiai
2015 m. Nr. 3
Peržiūrėjęs Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) kūrybos sąsiuvinius ir aplankus, likusius po jo mirties (2011 m. vasario 16 d.), parengiau rinkiniuose nespausdintų eilėraščių knygą „Iš natūros“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido ją 2013 m.
Kurį laiką atrodo, kad viską padarei taip, kaip reikėjo. Bet tuos sąsiuvinius ir aplankus vis pavartydavau, esu ir rašęs apie juos „Metuose“ (2014, Nr. 7). Toliau vartydamas ir skaitydamas radau žiupsnelį eilėraščių, kurie verti publikacijos.
Mokslas lieptų nurodyti nedatuotų eilėraščių parašymo laiką. Tikslių žinių nerasime. Bet yra pagrindo manyti, kad eilėraščiai „Nemažai“ ir „Jie, – sako pykčio angelas…“ parašyti apie 2011 m., „Vakaras“ – 2002–2003 m., ciklo „Rudeninė puokštė Vilniui“ miniatiūros – apie 2006–2007 m.
Just. Marcinkevičiaus rankraščiai, rasti po jo mirties, perduoti saugoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynui.
Valentinas Sventickas
*
Ten džiaugsmo apšviestas ten ar buvai kai žydrynėje nė
debesėlio krūtinėje viešpatie prisikėlimo angelas spurda bet
padėk prisiminti padėk tylintysis ar tu kada prakalbėsi ar
ženklą paduosi kad suklusčiau
suklusčiau pažindamas džiaugsmą vėjo gūsį nepaliekantį
pėdsakų gal kur nors giliai po žeme gal žolių šaknyse
jonvabalio žiburėlyje tolimoje žvaigždėje kvapnią naktį
pievoje gulint
gal štai čia jo nueita nuklampota gal štai čia kur širdis
kaip suspardytas arba pervažiuotas šuo nesuspėjom įsidėmėti
automobilio numerio bet jeigu ir būtumėm įsidėmėję tai kas
nieko.
1996
*
Lyg aukso puta po žiemos šalpusnis ištrykšta.
Kamanės saldus dūzgesys panyra į žiedą jo tirštą.
Pakyla dangus, žemės pumpurui leisdamas sprogti,
dienai ilgėti, skruzdėlei šapgalius rinkti,
paukščiui sugrįžti, medžiui pradėt naują rievę.
Pavasarį tu toks nuogas esi, toks matomas, Dieve,
gluosny prie upės tartum bažnyčioje išsikeroji
ir lyg lūpine armonikėle dieviškai manim groji.
1995 04 18
Sapnas
Taip ji leidosi sunkiai, taip tilo1
jos vargonų įkaitę triūbos.
Kilo vėjas. Atbėgęs nuo tilto,
Jis per naktį palangėmis ūbaus.
Keistas sapnas ant tilto vaikščios,
įkalbinėdamas žudytis.
Puošnios moterys garsiai aikčios,
aižėdamos plauks ledo lytys.
Tai ižas pašnibždomis išeina,
gosliai lipa į pliką krantą.
Į aštrų, įkaitusį šieną
paskui moterį kūnas krenta.
1995
Nemažai
nesakau
būti negali
sakau
negali nebūti
yra subjektas objektas
veiksmas
pavyzdžiui paprastai šnekant
aš tu
apsikabinę
ką besakytumėt
tai yra nemažai
net labai nemažai
tai yra
*
Jie, – sako pykčio angelas
o purvini jo sparnai
liudija nuopuolio gylį.
Nakčia jis paženklina tas duris
kurias atleidimas
aplenkti privalo
Iškyla juoda rožė
kurios spyglius jauti
o žiedo nematai
Vakaras
– Pagalvojo tada,
žiūrėdamas į dangaus begalybę
(ne pagalvojo, o tartum
visu savimi atsivėrė –
kaip atsiveria kartais
tik tas kurs yra,
kurs gali ištarti: esu)
– pagalvojo arba atsivėrė
žodžiu, mintimi, dvasios judesiu,
jos pastanga pasistiebti,
tarytum pakilt – atsiduso:
o, viešpatie…?
– į žvaigždę žiūrėjo,
o gal į jų spiečių.
Nuleido akis ir upę pamatė,
tai nebuvo žvaigždė,
tačiau jai tolygu.
Kaip ir žodis, mintis arba žvilgsnis –
iš tikrųjų tolygu.
Pasilenkęs sugraibė
akmenėlį, sušildė jį saujoj.
Užsimojęs paleido
lyg paukštį vėlyvą.
O, viešpatie, – atsiduso.
*
Nesugalvotas gyvenimas! jis visados prieš akis2
striksi ir šokinėja lyg būtų baltas ėriukas
pirmą sykį išleistas (ištrūkęs) į šviežią pavasario pievą
jis nori būti gražus nerūpestingas ir linksmas
neregiai, bet mes einam lyg matytume viską
krūtine tartum vandenį skrodžiame tamsą
Iš ciklo „Rudeninė puokštė Vilniui“
*
rudeninę puokštę Vilniui
virpanti
sulyta senutė
laiko3 ranka
*
vėjų nurengta ieva
dairėsi į maximos langus
kiek dar laukti žiemos kolekcijos
*
Laiko girnos mala ir mala4
prie neužsiveriančios duobės.
Kas paveldės tiesą ir melą?
Kas meluos ir tiesą kalbės?
Kas toliau tą gyvenimą minkys?
Kas ant visko, kaip sakoma, dės…
Jei pristotų panašios mintys,
nusispjaukit – mažiau skaudės.
1 Kita redakcija: Saulė leidosi sunkiai ir tilo.
2 Rankraštyje matyti kitokios redakcijos bandymai. Po pirmos eilutės rašyta lyg aklas veidrodis, ketvirtos eilutės pradžios kita versija taip, žinoma, jis, atsispindi dvejonės, ar rašyti mes, ar jie penktoje eilutėje.
3 Kita redakcija: tiesia.
4 Ankstesnė redakcija, mašinraštis. Eilėraštis vėliau pavadintas „Klausimėlis“, spausdintas rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ (2008, p. 47).